[Meibelė Casarano]

Amelia šyptelėjo.
-Visgi labiau norėčiau pamatyti baltąjį vienaragį, negu juodąjį,-Juk jie valgo vaivorykštes ir kakoja drugeliais, mintyse nusijuokė mergaitė. O drugeliai yra labai labai gerai.
-Na, tai einam?-varniukė nekantravo pamatyti arklius su ragu ant kaktos, o jei ne, tai bent jau kokių tamsiųjų būtybių. Nors mergaitė prieš tai kiek dėl jų nerimavo, su Jekaterina ji jautėsi saugiau negu savo pačios namuose - visgi ji demonas. Be to, ji jau seniai norėjo ištrūkti iš pilies naktį. Naktinis gyvenimas jai atrodė paslaptingas ir... Na, naktinis.
Antrakursė nužvelgė tamsų mišką ir ant pečių vėl užsidėjo kuprinę. Regis, iškylos šiandien nebus, taip, kaip praeitą kartą, bet maisto gali prireikti. Ypač šokoladinio kekso. Šokoladiniai keksai yra gerai.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

 - Vis tiek įmanoma, - vyptelėjo Jekaterina ir nusibraukė nuo akių juodų plaukų sruogą, kurios mėgdavo įsitaisyti jai ant veido ir ten sėdėti. Apskritai trečiakursė jau neprisiminė, kada rengėsi spalvotai, kad buvo paprastam žmogui tiesiog neįtikima. Vis dėlto jai buvo gerai ir tai buvo viskas, ko jai reikėjo.
 - Gerai, einam, tik nepradėk strykčioti kaip pirmakursiai daro iš baimės ar iš laimės, kad eina į Uždraustąjį Mišką, nes taip tik greičiau kokiam akromantului pakliūsi į nasrus, - gana linksmu balsu paskelėb juodaakė ir mirktelėjusi be garso nužingsniavo tolyn. Aišku, jai pasisekė būt savimi miške, nes tiesiog akies nepatraukiantis šešėlis, einantis be garso iš toliau atrodys kaip vėjo papūstos medžio šakos, o ne kaip žmogus.

[Meibelė Casarano]

-Nesijaudink, aš jau net antrakursė,-kiek nevykusiai pasišaipydama iš savęs pajuokavo Amelia. Ji šypsojosi - šiandien raudonplaukės nuotaika buvo gana nebloga, nežiūrint į tai, kad apskritai diena praėjo ne per geriausiai. Mergaitė paskutinį kartą, prieš panirdama į tamsų mišką, apsižvalgė. Iš čia matėsi pilis - dauguma jos koledžo mokinių tikriausiai jau saldžiai miegojo. Apie tai pagalvojusi varniukė tyliai šyptelėjo. Tikriausiai ir aš dabar būčiau kartu su jais, jei Jekaterina nebūtų sutikusi... Linksma.
Amy nusekė paskui draugę. Eiti paskui šią pasirodė gana sudėtinga - ji ėjo be garso, be to, atrodė kaip šešėlis - jei antrakursė nežinotų, kad ji čia yra, nebūtų pastebėjusi. Gal nebent kokiems vampyrams tai nebūtų sudėtinga, mintyse purkštelėjo antrakursė. Ji stengėsi eiti kuo tyliau - tai jai visai neblogai sekėsi.
Abi mergaitės dingo tarp medžių.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas šiandien pasiruošė visiškai netradicinei ir netikėtai pamokai – tikėjosi padaryti įdomų ir malonų siurprizą mokiniams ir progą pabūti ten, iš kur paprastai visi profesoriai išbaido su pašventintais kryžiais, taškų atėminėjimais, bausmėmis ir panašiais dalykais. Kadangi Nuodų ir vaistų pamoka mokinių tarpe greičiausiai nebuvo nei ypatingai mėgstama, nei labai gerai lankoma, šiandien profesorius nusprendė ją vesti Uždraustajame miške – dirbant įdomesnėje aplinkoje, galgi net padidės mokinių motyvacija ir pagerės mokymosi rezultatai.
Profesorius ant klasės durų buvo prikalęs lapelį - ,,

Šiandien Nuodų ir Vaistų pamoka vyks Uždraustajame miške. Į pamokos vietą nuves praeitos pamokos darbai.

“. Visiems, kas mokėsi virti Dūminius kuriamuosius eliksyrus, buvo pateikta labai mažytė ir paprastutė mįslė ir kartu – žinių patikrinimas. Moksleivių eliksyrus profesorius buvo užbūręs, kad jie, vos atkimšus eliksyro kolbą ir susidarius dūminiams padarams, vestų savo šeimininką (kitaip tariant mokinį, kuris tai pagamino) į Uždraustąjį mišką. Reikėjo tik prisiminti, kur eliksyrus moksleiviai buvo pasidėję, ir kaip juos atkimšti.
Kaip mokytojas ir tikėjosi, daugelis mokinių mažumėlę vėlavo.
Netoli nuo miško krašto profesorius buvo įrengęs keistą stovyklavietę – su daug mažų laužaviečių, nemažu atstumu išdėliotų ratu aplinkui vieną didelį laužą, tarytum apjuostą saugiai nutolusiu nuo jo suolu. Rudenėjo, tad nors pasitaikė šilta diena, bet vis vien didelis laužas, kurį Sorenas uždegė, buvo visai ne prošal.
- Sveiki gyvi, moksleiviai sveikinu sėkmingai susidorojus su miniatiūrine užduotėle,- pasveikino visus mokytojas von Sjuardas. – Šiandien dirbsime Uždraustajame miške. Deja, neturim galimybės tokią pamoką vesti vasarą, tad bent jau rudeniu pasitenkinsim. Šiandien mūsų pamokos tema – eliksyrai stovyklaujant. Turėsite pasirinkti pagal savo žinių lygį eliksyrą, praverčiantį Stovykloje vasarą. Išmoksime rasti reikiamų šviežių ingredientų tiesiog miške. Nerasite tik kelių sudedamųjų dalių, jas galėsite pasiimti iš skrynios.- profesorius pabilsnojo per skrynią priešais pagrindinį laužą.
- Pamokos eiga tokia: susirasite porininką, kuris jums padės, susirasite kartu norimą ir tinkamą eliksyrą, pasinagrinėsite receptą, atrasite sudedamąsias dalis miške. Mokysimės jas apdoroti ir galutinai paruošti naudojimui ingredientus, o tada jau virsite eliksyrus. Nemiegokite, darbuokitės kuo sparčiau. Jeigu kažko visiškai nerandate, klauskite. Sėkmės.

[Melody]

 Kiek uždususi mergina galiausiai sustojo pamačiusi jau laukiantį jos eliksyrinį draugužį ir pasirėmusi rankomis kelius palenkė galvą žemyn ir nuo šalčio jos atodūsis virto garais. Po kiek laiko atsitiesusi mergina suprato kokia šauni idėja buvo pamoka Uždraustajame miške. Bet nuo šaltuko pirmakursė net nusipurtė. Užduotis nuskambėjo kiek sudėtingokai, bet juk ji ir taip ganėtinai lengvą dūminio eliksyro užduotį sugebėjo paversti į normaliame buteliuke neužsidarantį storuliuką. Besirąžydama mergina pagalvojo Tu gali mergyt ir veidą papuošdama šypsena prisiminė bent dešimt žiobariškų filmų kur kas nors tai pasako.

[Amabel Ray]

Kurenai atsargiai nutipeno prie didžiulio medžio. Jos veidas atrodė subjaurotas; oda labai pabalusi, oda truputį nukarusi, po akimis maišeliai, rudos akys apsiblaususios. Ką gi, nesitikėjau.. Tokio.. Didelio.. Šalutinio poveikio.. Kuren pradėjo krenkšti. Jai į delną plūdo kraujas. Mergaitė su siaubu žvelgė į rankas. Jos buvo kruvinos. Mergaitė aiktelėjo, tačiau tai truko tik akimirką, kai ją lyg pakirto per kojas, ji dribo ant žemės ir pradėjo inkšti. Paskui rėkti iš skausmo. Pamažu iš jos pradėjo kauptis raudonos ugnelės, ji su siaubu žvelgė į save. Kurenai kūną plėšė skausmas. Staiga ji pajuto, kad pradeda didėti, o jos kailis tankėti. Kuren, supratusi, kas vyksta, labai stengėsi išsitraukti lazdelę. Arba sustabdysiu, arba pasidursiu.. Mergaitė atsirėmė į medį, plėšoma skausmo. Kaijos pasalūniškos lapės "siela" pasirodė, ji neapgalvojo ir dūrė sau. Pažvelgė į kruviną lazdelę. Gaila, tai buvo jos paskutinis jos matytas vaizdas. Kol spėjo, ji nugara atsiremė į medį ir suglebo. Nusišypsojusi prieš mirtį ji pagalvojo; Bent jau sustabdžiau lapę.. Mėnesienos spinduliai apšvietė mergaitę, gulinčią kraujo klane, paplūdusią krauju.

[Gabriella von Sjuard]

Leila vaikščiojo nepramintais Hogvartso takeliais, kol pamatė keistą, mėnesienos šviesos apšviestą vietą. Kaip gražiai šviečia mėnulis... pagalvojo mergaitė ir priėjo artimiausio medžio. Atsirėmusi į jį nugara, varniukė užsimerkė ir pradėjo semtis iš medžio energijos. Jautė, kaip šilta srovė teka jos kūnu aukštyn. Mergaitė nebuvo niekam pasakojusi, kad galių pasisemia iš žemės, jos artimiausios motinos. Prisipildžiusi šilumos ir energijos, Sunshine apsivijo medžio kamieną rankomis ir išvydo bjaurų, tačiau ir keistai malonų vaizdą. Šalia apšviestojo medžio gulėjo kita mergaitė, o šalia jos kūno buvo kraujo bala. Leila suraukė antakius. Kas čia per..? pagalvojo ji ir atsiklaupė šalia dar vis šilto kūno. Kas buvo keisčiausia - mergaitė buvo padurta lazdele.

[Amabel Ray]

Kurenai gulėjo. Ji buvo išmušta raudonomis per visą odą. Jos plaukai susivėlę ir riebaluoti, raudonumas jau spėjęs išblukti. Pati mergaitė buvo išblyškusi, akys plačiai atmerktos ir pasruvusios krauju.
Štai. Norėjau, kad visi žinotų, tačiau neturėjau progos to pasakyti. Noriu visų atsiprašyti. Atsiprašau, kad nekenčiau jūsų ir buvau nepakenčiama. Aš norėjau, kad visi jūs būtumėte mano draugai. Ar bent pažįstami. Kao
Vis dėlto kaip gaila, kad neturėjau progos visų pažinti. Atsiprašau. Manau, matau jus paskutinį kartą. Tačiau, žinoma, jūs nesigailite. Aš jumis visais didžiuojuosi, nors net nepažįstu.
Ačiū už progą pažinti jus. Galbūt mes susitiksime kažkur danguje, Rojuje? O gal pragare. Neturėjau progos sužinoti, kokia aš.
Dar kartą atsiprašau, ir viso.. Iki susimatymo. Jei susimatysim.
Dar truputį kvėpuodama, Kurenai dar spėjo viską išraižyti medžio kamiene, ir nusišypsojusi užmerkė akis.

[Gabriella von Sjuard]

Leila suraukė antakius. Ak, kaip dramatiška, pagalvojo ji, kai mergaitė medyje kažką raižė. Sunshine priėjo prie nepažįstamosios vien iš smalsumo. Svetimi ir nepažįstami žmonės jai nerūpėjo, tad varniukė nelabai dėl to suko galvos. Kažkaip padaugėjo savižudybių Hogvartse, vaje, kas dabar Klastūnynui taškus rinks... sarkastiškai pamintijo ir pradėjo skaityti išraižytą tekstą. Ple ple ple, rojuje, pagarba, lalala. Dramatiška.
- Iki, - linksmai tarė mergaitė, plačiai nusišypsodama ir mostelėdama šviesia rankele. Norėjo, kad paskutiniai mažosios prisiminimai būtų ne kokie. Gerai, kad čia atėjau, piktdžiugiškai mąstė Leila Sunshine, stebėdama kaip kraujo klane po truputį miršta Klastūnyne besimokiusi mokinė.

[Emily Arcanus Vėlė]

Vedama paukštuko vaiduoklė netrukus pasiekė uždraustojo miško pamiškę kurioje jau buvo profesorius ir Melody. Juos pamačiusi mergaitė pasijuto labai nedrąsiai - nors ji žinojo, kad Kasiopėja visiems mokiniams ir mokytojams buvo paskelbusi apie mergaitės mirtį ir, galbūt, apie tapimą vaiduokliu, visgi ji nežinojo kaip reaguos aplinkiniai ją tokią matydami. Priskridusi arčiau vėlė nedrąsiai pasisveikino su Melody ir nuskriejo link profesoriaus.
- Atsiprašau, - tyliai kreipėsi mergaitė. - Ar Jūs neprieštarausite jei ir toliau dalyvausiu Jūsų pamokose?
Emily žinojo, kad ne visiems mokytojams gali patikti mokyti vaiduoklį, o kai kurie iš jų gali manyti, kad be kūno mergaitė tiesiog nesugebės padaryti kai kurių dalykų, taigi jautė būtinybę paklausi leidimo toliau dalyvauti pamokose.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas nužvelgė susirinkusius moksleivius: tarp jų jau pažino Melody White, Leila Sunshine (kuri greitai pasišalino) ir kažkuo pasikeitusi Emily Arcanus. Mokytojas nebuvo laimingas, kad moksleivių, atėjusių į pamoką, tiek nedaug. Mokiniams pradėjus vykdyt užduotį ((Kuri, beje, buvo įrašyta pirmajame mano pamokos Pamiškėje poste)), profesorius išgirdo nedrąsų balsą. Kiek nustebęs Sorenas žvilgtelėjo į Amily Arcanus, o tada suprato, kas pasikeitė (ne, iš tiesų jis nebuvo išsiblaškęs, tiesiog miške apšvietimas kitoks).
- Manau, kad taip,- linktelėjo von Sjuardas.- Na, tik atsispirk pagundai gąsdinti bendraklasius, jeigu tokia bus, bet jeigu nori mokytis - prašau.- mokytojas kiek sutrikęs šyptelėjo. ,,Keistai čia - vaiduokliu tapo, galimybę ištrūkt iš mokyklos turi, bet ne, lieka... šaunu..".- Gali eiti dirbti su Melody, jeigu ji sutiks.

[Emily Arcanus Vėlė]

Mokinukė stebėjo profesoriaus reakciją. Galbūt jis kiek nustebo pamatęs vaiduokliukę ir išgirdęs jos prašymą, tačiau to neparodė. Gavusi mokytojo leidimą mergaitė pasijautė kiek ramiau.
- Ačiū Jums labai labai, - nuoširdžiai padėkojo vaiduoklė. - Pažadu - tikrai stengsiuosi nekelti Jums rūpesčių.
Ji buvo dėkinga profesoriui von Sjuardui ne tik už leidimą dalyvauti pamokose, bet ir už tai, kad neapipylė jos krūva klausimų, ką pastaruoju metu darydavo kiekvienas, kurį tik antrakursė sutikdavo.
Pakalbėjusi su mokytoju paklausiusi jo patarimo mergaitė nuskriejo prie Melody.
- Sveika, - pasisveikino ji kuo natūraliau, tarsi tikėdamasi, kad dėl to mergaitė nepastebės jos pasikeitusio būvio. - Gal nori dirbti kartu?
Kol laukė klastuolės atsakymo Emily galvoje skambėjo tik viena mintis: Tik neimk klausinėti. Prašau. Tik nieko neklausk...

[Melody]

 Mergina stovėjo atsivertusi vadovėlį skrupulingai nagrinėdama eliksyrų receptus. Mintyse atsainiai dėliodama kokius jai pavyktų padaryti, dėl kurių ingredientus jai tektų paplušėti, kuomet jos įnirtingas mintis nutraukė lyg iš niekur išdygusi vieną iš mokinių.
 - Sveika, sveika,- Melody užvertė vadovėlį sukeldama mažą dulkių debesėlį,- Emily, ar ne?,- pasitikslino mergina,- Žinoma,- nusijuokė,- pasirinkimas nėra pats didžiausias. Tai va, negaišdama laiko,- mergina apsimetė nė nepastebėjusi pašnekovės fizionominio pasikeitimo, vien todėl, nes nenorėjo leistis į klausimus kurie užims kalnus laiko ir taip sutrukdys bent šį kartą darbą atlikti teisingai,- Susidariau mažą sąrašėlį kokius eliksyrus būtų galima padaryti: ateities vizijų, bet jis labai lengvas, mat reikia vos poros dalykų, meilės eliksyras,- mergina nusijuokė ir pakėlė į galvą į Emily,- tuomet gydomasis, išminties gėrimas... Na po kol kas tik tiek pasižiūrėjau.

[Emily Arcanus Vėlė]

Gydomasis, išminties.... Emily užmetė akį į knygą.
- Dar yra pasitikėjimo, - tarė mergaitė. - Tik čia rašo, kad jam reikia voro kojyčių... Bijai vorų?
Vaiduokliukė pati ne tik nebijojo šių nuostabių gyvių bet ir jais žavėjosi. Tiesą sakant buvusi klastuolė netgi manė, kad dauguma vorų yra mieli. Kita vertus, ji žinojo daugelį žmonių bijant šių nekaltų padarėlių ir visiškai nenorėjo gąsdinti naujosios draugės.
- Jei nenori, tai galime daryti ir gydomąjį arba išminties, -  nusišypsojo mokinukė. - Jie taip pat skamba puikiai.
Ji išties manė kad abu paskutiniai Melody pasiūlyti eliksyrai yra labai naudingi ir juos gaminti turėtų būti įdomu. Iš tikrųjų mergaitė tik apsimetė, jog žavėjosi mintimi, kad galėtų priversti kitą ja pasitikėti - tiesa buvo ta, kad ji norėjo išmokti gaminti tokį eliksyrą vien tam, kad galėtų jį atpažinti ir niekas jo negalėtų panaudoti prieš ją. Kita vertus panaudoti eliksyrą prieš vaiduoklį būtų gana sudėtinga, taigi mergytė buvo linkusi pritarti bet kokiam eliksyrui.
- Palieku rinktis tau, - dar kartą nusišypsojusi pasakė vaiduokliukė.

[Melody]

 - Aš manau, kad gydomasis eliksyras yra geriausias pasirinkimas. Jis gali praversti ateityje, jo sudedamosios dalys įdomios, bet kartu ir nesunkiai randamos,- kalbėjo Melody sudarinėdama sąrašą, baigus rašyti pakėlė akis į Emily,- taigi mums reikės: driežo uodegos, trijų saulutės žiedų, šikšnospario vilnos ir gelmių rasos. Driežų yra visur pilna, bet juos sunku pagauti. Su saulutėm problemų nekils, o šikšnosparniai miega dienom, tad teks pasitelkti burtus. Gelmių rasa, bus ilgas darbas, mat reikės viso buteliuko...- Melody užvertė vadovėlį, susidėjo į kuprinę ir pasikvietusi porininkę vaikščiojo aplink medžius, kol galiausiai rado vieną aplink kurį ratu lakstė trys driežai. Pirmakursė stovėjo per pusmetrį ir lėtai išsitraukė burtų lazdelę:
 - Atleiskit draugai, bet jums teks pasiaukoti,- mergina atkreipė lazdelę į juos ir ištarė: Immobulus
Visi driažiukai nustojo lakstė ir sustingo, klastuolė atsargiai susirinko juos visus į saują ir atsisukusi į Emily paklausė:
 - Gal norėtum turėti garbę ir nuplėšti jiems uodegas?