[Sorenas von Sjuardas]

Profesorius Sorenas von Sjuardas įkėblino į savo kabinetą. Nuvalė nuo stalo dulkes paprastu drėgnu skuduru, mat laikė, jog ne visada būtina naudoti magiją, nors ir buvo grynakraujis. Profesorius neskubėdamas pervartė vadovėlius, norėdamas sužinoti, ar jie atnaujinti, kiek informacijos juose yra, apie ką reikės mokytis. Kelis lapus iškart prirašė papildomų pastabų ir piešinių, keletą temų, kurios pasirodė esančios nereikalingos, išbraukė. Buvo įpratęs visada taip tvarkytis, o tą įprotį gavo besimokydamas, o paskui ir bemokytojaudamas Durmštrange, keliaudamas ir tyrinėdamas įvairiausių šalių magiškuosius gyvūnus, labiau vadinti tinkamus magiškaisiais monstrais. Profesoriui tebuvo 30 metų, bet jis jau daug buvo patyręs. ,,Įdomu, kokie mokiniai mokosi Hogvartse dabar. Ar nebus sukvailinti švelnių taisyklių ir įstatymų.“. Profesorius pora lazdelės mostų sutvarkė klasę, ko nepadarė pastoviai taurelę piliantis ūkvedys.
    Tada iš savo kelioninio lagamino išsitraukė mažą dėžutę, kažką sumurmėjęs bakstelėjo lazdele ir pastatė ant žemės. Tada šalia didelio, senovinio stalo priešais klasę išdygo didžiulis metalinis, labai gerai įtvirtintas narvas gyvūnams uždaryti. Viduje profesorius prikabino iš geriausio metalo goblinų kaltas grandines. Bet šį narvą nustūmė į klasės kampą, o prie stalo prikabino tvirtas, lengvas grandines ir metalinį antsnukį. Tada priešais mokinių stalus padėjo spintelę su dideliu dubeniu, ant kurio kraštų buvo išraižytos runos. Atsistojęs pasirėmė į spintelę, lazdelę priglaudė prie smilkinio ir ištraukė sidabrinę minčių giją ir atsargiai įdėjo į dubenį, Minčių Koštuvą. Tada padarė paskutinį ir turbūt, sudėtingiausią darbą: iš Uždraustojo Miško atvedė stambų, suaugusį juodojo vienaragio patiną ir įvedęs į klasę, sukaustė prie stalo buvusiomis grandinėmis, uždėjo metalinius antsnukį ir antkaklį. Gyvūnas visą laiką prunkštė, spardėsi ir kaukė, tačiau paskui, gavęs vandens ir mėsos, aprimo. Šis tamsus padaras nebuvo kvailas ir suprato, kad priešintis nėra prasmės. Vos išgirdęs varpą, profesorius nuėjo prie stalo ir atsirėmė, laukdamas mokinių. Kai pagaliau visi sugužėjo, profesorius pradėjo kalbėti.
- Sveiki susirinkę į rugsėjo antrąją, Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros pamoką. Aš esu profesorius Sorenas von Sjuardas, Durmštrango buvęs profesorius, auroras ir gyvūnų tyrinėtojas. Mano pamokose jūs galėsite užsidirbti daug taškų, bet lygiai tiek ir netekti, be abejo. Jeigu kas nors neaišku, norite domėtis papildomai – būtinai klauskite manęs, galiu itin daug ką papasakoti. Mokysimės, kaip prižiūrėti įvairius magiškus gyvūnus. Jūs žinote, kad žmogus irgi yra gyvūnas, o jeigu moka kerėti – jis yra magiškas gyvūnas, o jį irgi reikia mokėti prižiūrėti, kitaip sakant – apsiginti. Taigi mokysimės ir apsiginti nuo įvairių magiškųjų monstrų. Klastuoliams pabrėšiu: dėsčiau Magiškuosius Gyvūnus ir Juodąją Magiją Durmštrange, o tai sakau ne norėdamas pasigirti Juodosios magijos žiniomis, o perspėdamas, kad nepakęsiu pokštų, krečiamų mokytojui. Taigi, šiandienos mūsų tema yra – juodieji vienaragiai. Ką žinote apie juos?

[Brielle Siri Devers]

Firielė Lučiena žingsniavo į magiškų gyvūnų priežiūros pamoką. Mergina keletą kartų pasiklydo, mat nelabai žiūrėjo, kur eina. O pavėluoti nesinorėjo. Pagaliau radusi reikiamas duris įėjo į klasę. Pirmas dalykas, kuris patraukė varnės dėmesį, buvo naujas mokytojas. Jis stovėjo nerūpestingai pasirėmęs ranką į stalą ir spoksojo į duris. Lučiena praeidama smalsiai jį nužvelgė. Antras dalykas, kurį pastebėjo Lučiena, buvo didelis gražus juodas vienaragis. Vargšas padaras buvo sukaustytas grandinėmis, su antsnukiu kaip šuo. Gailesčio pilnu žvilgsniu Lučiena nužvelgė nuostabų miškų padarą. Atsisėdusi į pirmą pasitaikiusią vietą, Lučiena ėmė laukti. Kaip ji nekentė tų kelių minučių iki varpo. Jos atrodydavo tokios ilgos... Pagaliau profesorius prabilo. Jis ilgai pasakojo apie save ir Lučiena pasijuto kaip magijos istorijos pamokoje senais laikais. Laimė, profesorius Binsas atsistatydino ir nebekankindavo mokinių nesibaigiančiais pasakojimais apie goblinų karus. Lučiena nusižiovavo. Pusės, ką šnekėjo profesorius von Sjuardas, šeštakursė negirdėjo, bet kam tai rūpi. Juk vistiek jis pasakojo apie save. Mergina atkuto išgirdusi pamokos temą ir klausimą. Minutę skyrusi atgaivnti prisiminimams iš vadovėlių teksto, Firielė Lučiena pakėlė ranką ir tarė:
- Juodieji vienaragiai skiriasi nuo paprastų vienaragių keliomis savybėmis. Pirma, jie yra juodi. Antra, priešinga nei balti vienaragiai, jie reiškia tamsą ur neša nelaimes, bet aš šituo prietaru netikiu. Trečia, juodųjų vienaragių rago milteliai naudojami gaminti tokiems eliksyrams kaip tiesos ar sėkmės. Dar kas... juodieji vienaragiai nuo baltų labiausiai skiriasi tuo, kad yra labai nirtūs. Juodąjį vienaragį prisijaukint yra be galo sunku, be to, jį reikia dar ir pagauti. Šie vienaragiai išsiskiria ir tuo, kad yra mėsėdžiai. Šiuo atveju jie primena vandens žirgus. Taip pat juodųjų vienaragių kraujas yra mėlynas. Vienintelis akivaizdus sutapimas tarp baltojo ir juodojo vienaragio yra tas, kad išgėrus jo kraujo, tampi prakeiktas, bet ne dėl to, kad nužudei tyrą sielą, o dėl to, kad nužudei tamsos padarą ir jo blogis persinešė į tave.
Dėl pusės pasakytų dalykų Lučiena nebuvo tikra. Tačiau ji bent jau pabandė. Tikėjosi, kad bus pasakiusi ką nors teisingo, juk kai kurie faktai tikrai buvo parašyti vadovėlyje, nors Lučiena jų gerai neprisiminė.

[Nichol Elkhai Syberg]

Grandinės kaustančios vienaragį buvo įdomios, atrodė lyg jų ankstesnė paskirtis nebuvo tokia nekaltas kaip šiandieną, vienaragio sukaustymas gal ir nėra geras darbas, tačiau paleisti šį gyvulį uždaroje patalpoje nebūtų buve naudinga tiems kurie iki šiol brangino gyvenimą. Nepaisant to vaikinas girdėjo kelerių nepatenkintų mergyčių ir net vieno kito susiraukusio jaunuolio burbėjimą apie gyvūnų kankinimą. Klasėje vyravo įdomi nuotaika, tačiau atrodo jog magiškų gyvūnų priežiura net kai nevyksta lauke sugeba pakerėti Nichol.
- Nedaug žinau apie vienaragius, nesvarbu kokių spalvų, - ėmė porinti savo atsakymą vaikinukas. - Bet sprendžiant iš to, kad vienaragiai yra labai seni padarai manau, kad juoda spalva yra susijusi su senovės airių legendomis apie juodą ir baltą bulių, juodasis buvęs gėrio simbolis, o baltasis nepykantos, blogio. Galbūt taip yra ir šiuo atveju? Jei neklystu, manau teisinga daryti išvadą jog visi viralai kur yra panaudotos juodo vienaragio kūno dalys, - žinoma pusei klasės nepatiko išgirsti frazę „kūno dalys“- yra stipresni nei naudojant baltojo vienaragio plaukus, rago miltelius ar kitą. Dėl to juodasis vienaragis turėtų būti žymiai retesnis nei paprastai matomas paveiksluose - baltasis. Man išties įdomu kaip yra dėl jo kraujo gėrimo? Ir ar tikrai jis mėlynas kaip, kad Firielė sakė?

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas atsistojo, kad geriau girdėtų ir matytų mokinius. Išklausęs tikrai protingos ir savo koledžo vertybes atitinkančios moksleivės iš Varno Nago pasakojimą, profesorius sekundėlę pamąstė, apvirškino informaciją ir linktelėjo galva.
- Taip, panele Lučiena. Na, jų rago milteliai į tiesos eliksyrą dedami, bet tikrai ne į sėkmės. O patyrę eliksyrų meistrai kartais deda juodųjų vienaragių plaukus ar rago miltelius, kad sustiprintų eliksyrą. Vienaragiai nirtūs ir pikti, o prijaukinti juos išties labai sunku. O dėl kraujo, tai klysti. Išgėręs raudonakio vienaragio, kurių plaukas irgi juodas kraują išties tampi prakeiktas dėl to, kad į tave persinešė blogis, kai tu išsireiškei, tačiau juodųjų vienaragių kraujas pavojingas visiškai kitokia savybe, kurią aptarsime vėliau.- pasakė Sorenas ir pasisuko į kitą prabilusį mokinį, kuris, dideliam profesoriaus džiaugsmui, buvo Švilpynės trečiakursis. Nors šis ir nepasižymėjo labai protingu atsakymu, kokį pasakė Firielė, Sorenas buvo patenkintas, nes Nichol parodė žinias apie legendas ir puikiai pafilosofavo.
- Ne, ponaiti Syberg, vienaragiai su šiais buliais nėra susiję realiai, nebent tik legendose. Eliksyrai su juodųjų vienaragių kūno dalimis nebūtinai bus stipresni, jie gali būti pavojingesni, bet šie vienaragiai tikrai gana reti.
Sorenas atsiduso ir mostelėjęs ranka, atvertė visų klasėje sėdinčių mokinių vadovėlius ties vieta apie Juoduosius vienaragius.
- Juodojo vienaragio kraujas išties mėlynas. Jo kraujas yra šnypščiant mėlynoji rūgštis, dedama į Numarinimo eliksyrą, o išgerta tiesiog ištirpdo visus vidurius, kaulus ir tu lengvai miršti. Jūs tikrai esate girdėję, kad šios rūšies vienaragiai yra itin agresyvūs. Jeigu jus staiga užpuola vienaragis, jūs turite peilį, na, burtų su lazdele mokate dar ne itin daug - ką gi reikia daryti - juk jo kraujas yra rūgštis? Perskaitykite tai, o po to pereisime prie praktinio darbo.
((Paskaitykite, o tada pakelkit ranką ir pasakykit, kad jau baigėt bet kuris vienas. Tada tęsim.))

[Brielle Siri Devers]

Lučiena pro ausis praleido didžiumą, ką kalbėjo švilpis, mat spoksodama pro langą skaičiavo debesis. Nykokas užsiėmimas, bet įdomiau už nerišlias kai kurių sapaliones. Tik kai pradėjo kalbėti profesorius von Sjuardas, Firielė nusuko akis nuo tingiai už lango plaukiančių debesų ir įsistebeilijo į profesorių. Išgirdusi, kad suklydo dėl eliksyrų sudedamųjų dalių ir kraujo poveikio, pavartė akis. Velnias, žnojau, kad kažkas ne taip... Tačiau po kelių minučių atsisuko į švilpį,.kuris suabejojo Firielės Lučienos teigimu esą juodųjų vienaragių kraujas mėlynas ir pakėlusi antakį piktai šyptelėjo. Nusisukusi nuo Sybergo, ant stalo rado vadovėlį atverstą ties skyriumi apie juoduosius vienaragius. Ahaaa... profesorius nutarė pakankinti skaitymu. Ką gi, tebūnie. Lučiena palinko prie knygos. Skyrius, ne taip kaip varnė tikėjosi, buvo gana įdomus. Ne, labai įdomus. Po kelių perskaitytų sakinių Lučiena įsitraukė. Kai skyrius baigėsi, merginą užplūdo šioks toks nusivylimas. Jai atrodė, kad vadovėlio autorius kažką nutylėjo. Atsidususi Firielė Lučiena pakėlė ranką ir vienu žodžiu įvardino ką tik padarytą darbą:
- Baigiau.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas atsisėdo prie savo stalo į minkštą kėdę. Nužvelgė juodąjį vienaragį, kuris vėl ramiai nuleido didelę, juodą, ilgais karčiais apaugusią galvą į mėsos pridėtą dubenį. Profesorius žinojo, kad kai bet koks gyvūnas, tuo tarpu ir žmogus - valgo arba ėda, nurimsta. Mat pasąmonėje kramtymas asocijuojasi su saugumu. Niekas neina pasisotinti tikros kovos metu. Profesoriaus žvilgsnis nukrypo į mokinius. Kai žmonės skaito, juos įdomu stebėti - ar skaito nekantriai, ar susikaupę, atsidėję tam. Pastebėjęs, kad kai kurie mokiniai pradeda bruzdėti, o viena Varno Nago moksleivė pakėlusi ranką pranešė, jog baigė, profesorius užvertė savo knygą, kurią buvo atsivertęs anksčiau ir atsistojo klasės priekyje.
- Kadangi daugelis jūsų jau perskaitė, nebegaišime laiko.- pasakė profesorius ir išsitraukė burtų lazdelę. - Dabar praktinis darbas individualiai kiekvienam.
Sorenas luktelėjo, kol visi pakels galvas nuo knygų ir pažiūrės į jį.
- Ko nebaigėte skaityti, baigsite darydami namų darbus. O dabar kiekvienas iš jūsų pateks į vietovę, kur turėsite susikauti su juoduoju vienaragiu. Išsitraukite lazdeles. - pastebėjęs piktus žvilgsnius, von Sjuardas nusišypsojo ir tarė;- Žinoma, gyvūnai tebus iliuzijos, tačiau susižeidę jausite realų skausmą ir matysite, kaip atrodo žaizdos. Šios užduoties tikslas - perprasti agresyvių vienaragių elgseną, išmokti kovoti su monstru bei nepasimesti, kai monstro kraujas yra ėsdinanti rūgštis.
Sorenas atsistojo priešais dubenį su prisiminimu. Regėjo ten blukų šėlstantį juodąjį vienaragį, o tada mostelėjo lazdele, ir staigiai pasklidę prisiminimo garai, susaistyti Sekimo, Tikroviškumo ir dar keliais sudėtingais užkeikimais, užėmė visų mokinių protus.
((Dabar jūs visi pateksit į miško vietovę. Išvysit į jūs šuoliuojantį juodąjį vienaragį. Su juo turėsit kovot. Beje, vunderkindų kad man nebūtų. Turėsit paliet kraujo ir prakaito, kad tą žvėriūgą įveiktumėte. Panaudokit išradingumą, ne tik mano pateiktus burtažodžiusm bet per daug neišsiplėskit. Tas vienaragis gali būti sužeistas, galit jam kažkaip padėt, bet kuo realistiškiau. Tikiuosi bent 2-3 postų.))
Kai mokiniai pateko į Soreno prisiminimo vietą, paties Soreno ten nesimatė. Prisiminime klaidžiojo įsiutęs juodasis vienaragis.
- Nepasimeskite.- nuaidėjo miške Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros profesoriaus balsas.- Pabandykite panaudoti surišamuosius kerus ,,Incarcerous". Jūsų užduotis - nukenksminti gyvūną, jam pačiam pakenkiant kuo mažiau.

[Alexandra Kennedy]

Alexandra laiką klasėje praleido tylėdama. Jai tai buvo pirma pamoka apie magiškus gyvūnus, taigi išties turėjo ko išmokti. Įdėmiai klausėsi savo mokytojo, spėjo perskaityti kelias pastraipas iš knygos ir mokiniai jau turėjo atlikti praktinį darbą. Alexandra buvo pasiruošusi iššūkiui.
Mokinė jau buvo miške. Laikė stipriai suspaudusi lazdelę delne, girdėjo mokytoją laidant patarimus, tačiau jos smegenys bandė prisiminti įvairius burtažodžius, kurie per daug nesužalotų vienaragio.
Staiga įsivyrojo tyla. Alexandra dairėsi aplinkui, jos akys kaip pašėlusios tyrinėjo kiekvieną miško centimetrą. Mokinės ausys buvo įtemptos, o ir pati sulaikė kvėpavimą, kad geriau girdėtų kanopų dundesį. Ir, neilgai trukus, pasigirdo ir jis. Iš pradžių duslus ir neiškus ir po kelių momentų stiprus ir sunkus. Greitai iš vakarinės miško pusės pasirodė juoda dėmė, kuri greitai įgyjo kontūrus. Tai buvo juodas kaip naktis vienaragis. Burtininkė buvo pasiruošusi.
Kai padaras buvo dešimties metrų atstumu nuo jos, iš Alexandros lūpų pasigirdo pirmas burtažodis:
- Arresto momentum! - vienaragio šie kerai, regis, nepaveikė labai stipriai. Reikėjo bandyti kažką kito. - Everte statum!
Po šio burtažodžio juodasis vienaragis išties parvirto, tačiau, būdamas taip įsibėgėjęs, čiuožė link merginos snukiu į priekį. Ji per greitai pasitraukė kelis metrus į šoną ir buvo nudilginta dilgėlių. Sušnypštė pajautusi nemalonų perštimą, tačiau per daug dėmesio į tai nekreipė. Jam sustojus burtininkė nieko nelaukusi norėjo žerti paskutinį burtažodį, tačiau vienaragis jau stovėjo priešais merginą ir juodomis, stiklinėmis, akimis rijo jos veidą. Tai jau ne!.. Cyptelėjo mergina mintyse. Nebuvo pasiruošusi su juo susiremti. Ir visgi nusprendė surišti gyvūną:
- Incarecerous! - būtybė stengėsi žengti arčiau merginos, tačiau tuoj pat griuvo aukštielninka, o Alexandra lengviau atsipūtė.

[Kasiopėja Evers]

Kasiopėja stovėjo ir žioptelėjo išgirdusi dėstytojo užduotį. Nespėjus penktakursei paprieštaurauti, ji jau stovėjo kažkokiam miške, o tiesiai į ją lėkė juodasis vienaragis.
-Vargeli...-sumurmėjo Kesė atatupsta traukdamasi nuo žvėries, kuris bėgo į ją nežmonišku greičiu.
Kasiopėja kilstelėjo lazdelę ir šovė kerus į vienaragį. Šis dar labiau pasiuto ir dar greičiau pasileido link grifės. Atstumas tarp penktakursės ir padaro vis mažėjo ir mažėjo, Kasiopėja šaudė kerais iš lazdelės, o vienaragis, baisingai sužvengęs, kirto ragu Kasiopėjai į šoną. Grifė klyktelėjo iš skausmo ir susiėmė už šono. Pro jos pirštus sunkėsi raudonas kraujas.
Bet vienaragis nedelsė. Vos tik Kasiopėja susiėmė už šono, šis stojo piestu ir kanopomis sunkiai trenkė merginai į krūtinę. Ši susverdėjo ir sušvokštė. Jos plaukai užkrito jai akis, kurios degė juoda liepsna. Kasiopėja išsitiesė ir pažiūrėjo juodu žvilgsnu į juodas vienaragio akis.
Paleidusi kerus į vienaragio šoną, kasiopėja atšoko, laukdama kitos jo atakos, stebėdama bėgantį mėlyną kraują. Vienaragis aršiai sužvengė šonu trenkėsi į merginą. Ši parvirto ant žemės, jausdama nežmonišką skausmą, kurį sukėlė padaro kraujas.
Atsisukusi į žvėrį, Kasiopėja ropojo tolyn nuo jo, šaudydama visais kerais, kurie tik galėjo pakenkti vienaragiui. Visas jo kūnas buvo nusėtas įbrėžimais, ant šono, nosies ir kojos buvo gana rimtos žaizdos, iš jų varvėjo mėlynas kraujas.
-Petrificus Totalus!- Kasiopėja kimiu balsu šūktelėjo mostelėdama į vienaragį lazdele. Šis sustingo ir nuvirto į šoną.
Kasiopėja atsistojo. Ji visa buvo pasidengusi purvu, kakta tekėjo prakaitas sumišęs su krauju. Kasiopėja prišlubčiojo prie vienaragio ir nusišypsojo.
-Tai jau nebe toks pavojingas, ką?-Kasiopėja nusišaipė.-Incarecerous,-iš oro atsiradusios virvės tvirtai suveržė vienaragio kūną. Net jeigu ir nebūtų suparalyžuotas jis vargiai galėtų pajudėti.
Kasiopėja spyrė vienaragiui į koją ir nusisuko.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas stebėjo sėdinčiųjų klasėje mokinių, kurių mintys buvo užvaldytos keistos ir tikroviškos vizijos, veidus. Tada nusikėlė į jų visų kovas ir sustatė magiją taip, kad jam, norint pereiti prie kito mokinio kovos peržiūrėjimo, tereiktų žengti žingsnį. Pirmiausia vyras pamatė, kaip nemokšiškai besikaudamas prie vienaragio susmunka kažkoks klastuolis, bet šis buvo gajus ,,gyvatė" - iškart pašoko ir susivokė panaudoti Surišamuosius kerus. Soreno von Sjuardo vadovaujamo koledžo moksleivė pirmakursė Alexandra pabandė panaudoti sudėtingus kerus ,,Arresto momentum", bet kaip Sorenas ir galvojo, jie jai nepavyko, bet mokytojas nustebo, kai jai pavyko kiti kerai, o paskui nusišypsojo, jai sėkmingai atlikus Surišamuosius kerus. Po to peržiūrėjo grifiukės kovą. Ši vienaragį sustingdė. Tada profesorius von Sjuardas mostelėjo lazdele ir prakalbo taip, kad girdėtų visi moksleiviai.
- Vienaragis sužeistas. Kol jis neišsilaisvino iš virvių, raskite žaizdą ir išgydykite, panaudodami burtažodį Sanaret. Šis burtažodis gydo tik nedidelius susižeidimus, mėlynes ir įsiplėšimus.- pasakė Sorenas ir nusikėlė į dar vieno mokiniuko viziją. Šis dabar su ašaromis akyse žvelgė į parvirtusį vienaragį. Atsidusęs mokytojas pratęsė užduotį:
- Išgydę vienaragį, nuimkite ((Kaip nuimsite, tikiuosi vaizduotės...)) virves, o tada panaudokite Supainiojimo kerus Confundus, kad vienaragis trumpam apsvaigintas nužygiuotų atgal į mišką, jums nepadaręs žalos. Burtus teisingai atliksite tik su lazdelės judesiu iš kairės į dešinęs aukštyn.- pasakė profesorius ir atsisėdo į klasę, išniręs iš vizijų. Norėjo pasižiūrėti, ar klasėje viskas gerai, ir kaip jaučiasi moksleiviai iš išorės.
- Kai vienaragis nutols nuo jūsų, grįšite į klasę.

[Kasiopėja Evers]

Kasiopėja švokšdama stebėjo vienaragį, kol išgirdo mokytojo balsą. Išgydyti ir paleisti. Paleist? Jis gal proto neteko? Užmuš dar! grifė ėmė piktintis profesoriaus užduotimi, kol ji išgirdo, kad žvėrį reiks dar ir suklaidinti. Dabar logiškiau skamba.
Kasiopėja pažvelgė į vienaragį. Grifė jam pridarė žalos. Vis dar sustingdytas vienaragis atrodė baisiai. Vien tik pusė jo kūno buvo padengta mėlynai, nuo žvėries kraujo.
-Aquamenti,-penktakursė pasakė paleisdama vandenį iš lazdelės. Vandeniu ji kiek apiplovė vienaragį - juk žaizdas prieš gydant reikia išvalyti. Ypač gilias.
Išvaliusi vandeniu tiek kiek pasiekė, Kasiopėja ėmėsi darbo.
-Sanaret,-grifė braukė lazdele per vienaragio kūną, šalindama visus įbrėžimus. Taip vienaragis atrodė žymiai geriau. Grifė sustojo ir susimąstė. O ką daryt su giliomis žaizdomis?
Atsakymą ji sugalvojo. Žaizda ant snukio nebuvo jau tokia labai gili, tad ji ją užgydė tais pačiais kerais. Pažvelgusi į žaizdas ant šono ir kojos, kurios buvo tikrai gilios, ji kiek pagydė jas tuo pačiu užkeikimu ir tada, išbūrusi tvarsčius, šiaip ne taip apvyniojo tas gilias vienaragio žaizdas.
-Enervate-Kasiopėja mostelėjo lazdele ir atgijęs padaras ėmė muistytis. Kesė giliai įkvėpė ir nuėmė virves burtais, vis dėl to atšokdama nuo jo kuo toliau. Įniršęs žvėris vienaragiu kirto Kasiopėjai į kaktą ir ši greitai nukreipė į jį lazdelę, mostelėdama iš kairės į dešinę aukštyn.-Confundo!
Susipainiojęs žvėris keletą kartų aklai sumirksėjo ir svyruodamas nuėjom miško link. Kasiopėja kilstelėjo ranką prie kaktos. Ties smilkiniu tekėjo kraujo upelis.
-Priimsiu tai kaip ačū!-ji šūktelėjo juodajam vienaragiui pavijimui ir nukūrė priešingon pusėn.

[Alexandra Kennedy]

Alexandrai atrodė, kad ji įvykdė užduotį patenkinamai. Nebuvo savimi ypatingai patenkinta, tačiau tikėjosi, kad mokytojui priekaištų nekilo. Nieko nelaukęs ponas Sjuardas davė mokiniams kitą užduotį, kuri Alexandrai išties patiko - pagydyti vienaragį. Neturėtų būti sunku. - nusprendė mokinė ir kibo prie darbo.
Vienaragis paklusniai gulėjo ant žemės, tačiau, kažkokiu būdu, jau buvo apsivertęs ant kito šono. Tankiai kvėpavo. Gal vienaragiai irgi stresuoja?.. - susimąstė burtininkė.
Visų pirma ji nusprendė surasti tas žaizdeles. Atsargiai vaikščiodama aplinkui pavojingą padarą, ji tyrinėjo kiekvieną vienaragio kūno milimetrą. Staiga ji pamatė, kad už vienaragio kairiosios ausies ir šalia akies yra keli, nelygus įbrėžimai, pro kuriuos blizga jo nuodingasis kraujas.
Alexandra susikaupė, keletą kartų giliai įkvėpė, atsitūpė šalia pavojingo padaro ir pradėjo gydymo procesą:
- Sanaret, - nedelsdama tarė mokinė ir stebėjo kaip gražiai susitraukia žaizdelės šalia gyvūno akių, už ausų.
Burtininkė stengėsi nedelsti ir toliau ieškojo daugiau žaizdų. Dribo žemyn skaudžiai, jų TURI būti daugiau. Ir štai dar vienas atradimas - pailga, gili žaizda skersai vienaragio pilvo.
Mergina nuoširdžiai sau pripažino, kad neišmano nė vieno burtažodžio, kuris pagydytų sunkias, gilias žaizdas. Nebent bandyčiau kažką pataisyti su Sanaret...
Taip ir padarė - naudodama gan silpnus Sanaret burtus sugebėjo užtraukti žaizdą taip, kad iš jos nebetrykštų kraujas, tačiau tolimesniam gydymui ir rando panaikinimui patirties neturėjo. Juk išgyvens. - įtikino save mergina ir jau buvo pasiruošusi paleisti vienaragį laisvėn.
Atsitraukė nuo juodojo pabaisos kelis žingsnius ir, kaip tradicija, vėl nusidilgino. Neilgai trukus panaudodama atgalinius kerus atšaukė Incarecerous burtus. Dar nespėjus vienaragiui atsikelti nuo žemės sušuko galutinį burtažodį:
- Confundo! - vienaragis pradėjo nestipriai linguoti, tačiau savo veiksmų aiškiai nekoordinavo. Šiaip ne taip sugebėjo nuropoti į miško glūdumą.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Jekaterina kantriai pralaukė mokytojo teoriją, įsidėjo atmintin visus burtažodžius ir atsiduso, kai buvo paleisti garai. Ji pirmakursė, o su tokiu padaru reikės susidoroti. Tik atsidūrusi miške, tuojau pat susikūrė taktiką. Ji greitai įsiropštė į medį ir šoko ant vienaragio nugaros. Ją ėmė pašėlusiai kratyti. Trankydamasi į įvairias vietas ji nemenkai apsidraskė, skausmas varstė kūną kaip peilis.
 - Incarcerous! - riktelėjo ji, burtų lazdele rodydama į vienaragį. Nieko neatsitiko, nes tų kerų dar nebuvo bandžiusi. Įsivaizduodama, kad kovoja su mirtimi suriko burtažodį kraupiausiu balsu, kokį begalėjo išgauti. Vienaragis staiga sustojo, išgąsdintas rėkimo.
 - Incarcerous! - šūktelėjo Jekaterina ir vienaragis krito ant žemės, ją pargriaudamas.
 - Winggardium Leviosa! - riktelėjo mergaitė ir vienaragis nuo jos nuskrido. Ji sukrito man žemės ir ištarė:
 - Sustink, - vienaragis sustingo piktomis akimis ją varstydamas. Visas žaizdas degė. Ji jas nusivalė rankove, nes aquamenti burtažodžio dar nemokėjo. Tada ramiai ilsėjosi, nes buvo išsekusi nuo kovos su vienaragiu. Visur buvo pilna nubrozdinimų, todėl teko juos gydyti.
 - Sanaret, - daugybę kartų kartojo ji. Tą patį padarė ir su vienaragiu, kurio šoną buvo smarkiai subraižiusi savo džinsų diržu, kuris buvo su spygliukais. Kraujas taip stipriai nebetryško iš jo žaizdų. Ji žinojo, kad su vienaragiu dar reikės susitvarkyti, todėl verčiau treniravosi aquamenti kerus, nes reikės nuplauti jo ir savo žaizdas, o vėliau jį dar ir paleisti, todėl pirma praktikavosi šiuos ir dar kitus ateityje būsiančius reikalingus kerus.

Sor: Su wingardium leviosa vienaragio nepakelsi O burtažodžio ,,Sustink" pirmakursiai apskritai nenaudoja. Tu tikrai kūrybinga, bet reikia logikos...

[Nichol Elkhai Syberg]

Net nebandęs skaityti nuobodaus skyriaus apie, atrodo, vienaragius jaunuolis atsilošė kėdėje ir jau galvojo, kad galbūt magiški gyvūnai nėra jo specialybė, kai vaikinuko ausys pagavo frazę „Praktinis darbas“. Tuoj pat išsitiesęs kėdėje mokinys dar spėjo išgirsti paskutinius profesoriaus pasakytus žodžius, tačiau nespėjęs „Suvesti galų“ nugrimzdo į hipnozę.
Apsidairęs švilpis suprato, kad vis gi užduotis yra surasti ir pagauti (o gal sužeisti? Juk čia iliuzijų pasaulis) juodajį vienaragį, kam gi dar kažkokių garų pagalba reikėtų mus nutrenkti į mišką? Užduotis, iš pirmo žvilgsnio, atrodė visai įdomi, bus linksma pamosikuoti lazdele, net ir savo galvoje. Tačiau viena smulkmena jaunajį burtininką varė iš proto - drėgmė. Šioji jau dabar sugebėjo sušaldyti vaikinuką, taip pasiglemždama dalį džiaugsmo užplūdusio supratus praktinio darbo tikslą. Nichol stovėjo šalia didžiulio medžio, aplinkui nebuvo matyti nė menkiausio pėdsako kuris būtų išdavęs vietą kurioje vienaragis stovėjo, ir galbūt ruošėsi užpulti nepasiruošusį moksleivį. Atsirėmęs į medį buvusį už nugaros žmogelis ėmė mąstyti. „Ar gali būti, kad neįmanoma be burtų pagalbos atsekti vienaragio vietos?“ Ne. „Ar įmanomas variantas, kad reikia aklai eiti ir po kiek laiko sutiksiu tą juodą arklį?“ Ne, užduotis negali būti tokia ilga. „Ar gali vienaragis tykoti manęs už kurio nors šalimais esančio medžio?“ Taip! Jaunuolis apsidairė aplinkui, visi medžiai kurie tik buvo matyti buvo liauni, už jų toks didelis gyvūnas negalėjo pasislėpti, nebent... Už vaikino nugaros pasigirdo keistas garsas. Net neatsisukęs vienaragio gaudytojas žinojo, kad reikalai prasti - gyvūnas visą laiką stovėjo už seno medžio kuris taip gerai pasitarnavo būdamas atrama.
Šuolis į priekį bandant ore apsisukti, lazdelės šmaukštelėjimas, blyksnis, skrydis. Tai buvo grumtynių pradžia. Šokdamas silpnaprotis burtininkėlis bandė nukreipti sprogdinimo užkeikimą į žemę, taip būtų sumenkinęs vienaragio matomumą, deja kerų žaibas pataikė į medžio šaką kuri nulūžo visai netoli nuo moksleivio kairės kojos. Skubiai atsikėlęs, jis bandė paleisti antruosius kerus į vienaragį, tačiau šis jau buvo per arti ir žiebęs savo galva magui į krutinę „Įmūrijo“ šį į už kelių metrų esantį medį, žinoma žala kūnui buvo padaryta nemenka, galbūt lūžo pora šonkaulių, ką jau kalbėti apie nugarą. Susmukęs ant žemės iš skausmo grieždamas simfonijas savo dantimis Nichol pakėlė ranką laikančią lazdelę ir paleido surakinimo kerus į vienaragį. Šie suveikė! Dabar bent buvo laiko patogiau įsitaisyti, atsiremtį į medį ir sugalvoti kaip stipriau supančioti aršųjį gyvūną.
- Engarde totalum!
Vienaragis nustojo kvėpuoti ir virto kažkuo panašiu į statulą, na beveik. Būdamas nepatyręs mokinukas nesugebėjo paversti vienaragio į marmuro šedevrą, tačiau judesio atėmimas kuris įėjo į kerų „Sudėtį“ kartu su surakinimo kerais suveikė visai neblogai, atrodo. Staiga vienaragio šonas pamėlo, atsirado virvės kurios „Pririšo“ vienaragį prie žemės ir pasigirdo antrasis, deja paskutinis, užduoties etapas: reikėjo išgydyti ir suklaidinti vienaragį, mat savo noru jis nepaleistų savo grobio. Matyt virvės ir sumušimai ant vienaragio atsirado dėl to, kad pirmo etapo nepavyko atlikti teisingai, o galbūt kaip tik - pavyko jį atlikti taip nepriekaištingai, kad net nereikėjo gyvūno gydyti.
- Compulse de Ratio! - Pasinaudodamas ugnies elementu vaikinas sudegino atsiradusias virves. - Sanaret infinite. - Ryškus, mėlynas žaibas nušvietė medžius ir sumušimai dengę vienaragio kūną išnyko, kaip ir Nichol jėgos. Jaunuolis nebegalėjo išlaisvinti ir suklaidinti miško gyventojo būdamas įsitikinęs, kad viskas pavyks. - Bernodius ale tonum. Miraile nodo... - „Statulos“ kerai pašalinti, tačiau dabar vaikino savijauta rimtai suprastėjo, net sėdint akyse šmėsčiojo juodos žvaigždutės, regos laukas pamažu traukėsi. Nebebuvo daug laiko viskam užbaigti, matyt garų veikimo laikas jau irgi baigiasi... - Confundo! - Stengdamasis nesuklysti mosuodamas lazdele išrėkė studentas, beliko paskutiniai kerai...
Atsibudo... Nichol nesugebėjo pabaigti užduoties, tačiau bent jautėsi geriau nei kai gulėjo miške. Na, ši pamoka dar ilgai išliks atmintyje, net jei ir negaus poros taškų savo koledžui.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Pagaliau ji įvaldė vandens kerus ir ėmėsi sekančio darbo. Ji nukreipė lazdelę į juodąjį vienaragį ir ištarė:
 - Aquamenti! - ji trynė vienaragį švariomis samanomis ir plove, tol, kol jis ėmė blizgėti.  - Sanaret!
Ji daugybę kartų braukė per žaizdas, nes tie burtai jai nelabai sekėsi ir net įbrėžimui pagydyti reikėjo mažiausiai trejų kartų. Ji ilgai vargo, o jai pačiai bėgo kraujas. Buvo gerai gavusi iš kanopų, todėl galvoje skaudėjo daugybė prakirtimų. Nuovargis traukė miegoti, bet ji toliau tęsė savo darbą. Pakėlimo burtažodžiu ir daugiausia savo jėgomis apvertė vienaragį ir vėl kartojo procedūrą. Ji jautėsi išsunkta. Ji nebegalėjo imtis burtų, nes jautėsi labai prastai, tad išsitraukė durklą iš įdėklo, kuris visuomet buvo šalia ir perpjovė virves. Kaip mat pasigailėjo tą padariusi, mat vienaragis šoko ir dūrė jai ragu. Ji suklykė. Skausmas varstė ranką. Ji buvo kiaurai perdurta. Galingu mostu žvėris ją nutrenkė ant žemės, atsistojo piestu ir pasiruošė paskutiniam smūgiui.
 - Confundo! - viena jos ranka buvo lūžusi, kita perdurta. Ji žliaugiančiu krauju ji ištarė burtažodį. Juodasis žvėris nuleido kanopas ir apdujusiu žvilgsniu nurisnojo šalin, vis atsitrenkdamas į kokį medį. Mergaitė susmuko prie medžio. Pramerkusi akis pamatė, kad vis dar stovi klasėje. Ją šiek tiek pykino. Ji pasitikrino abi rankas - sveikos. Džiaugėsi įvykdžiusi užduotį ir smalsiai stebėjo kitų veidus.

[Džinė Dargevičiūtė]

Džine įėjo į klase atsisėdo šalia Kasiopėjos ir klausos mokytojo
- Vargšas vienaragis.- Gailestingai pažiūrėjo į jį. Ir toliau klausėsi.
Žiūri į vienaragį.
- Koks jis mielas  (nusišypsojo )
Ir klausėsi mokytojo.
Kai buvo Džines eilė susitvarkyti su vienaragiu, ji  išsitraukė burtų lazdelę
Ji atsistojo prieš ji
- Sanaret.- išvalė žaizdas
- Confundus,- supainiojo ir nuėjo toliau stebėjo kaip kiti tai  daro kitiem labiau ir geriau pavyko pagalvojo Džine. Ir stebėjo viska kad išmoktų viska gerai. Įsidėjo burtų lazdele į kuprine ir toliau stebi kaip reikia daryt džine galvoja(gal gausim nors kiek tašku iš šios pamokos tikiuosi o gal reikėtu paklausti ? Na gal ir reikėtu pati nežinau ) Ir toliau žiūri kaip kiti mokiniai rūpinasi gyvūnais
-Profesoriau aš vienoj knygoj skaičiau kad kai paragauji vienaragio kraujo busi nubaustas amžiams ar tai tiesa???