[George Smith]

  Pailgoje, medžiu padengtoje klasėje tebuvo tik vienas žmogus - naujasis kerėjimų profesorius George Smith. Visiems buvo paslaptis, kaip vos praeitais metais Hogvartsą baigęs mokinys galėjo tapti mokytoju, tačiau didelio dalyko čia nebuvo: paprasčiausiai neatsirado kitų kandidatų. Šiaip jau pats vaikinas tai neketino mokytojaut Hogvartse, tačiau kadangi Magijos Ministerija paslaptingai dingo, o buvusiam grifui nesinorėjo praleisti metų dykaduoniaujant, tad nutarė tapti profesoriumi.
  Paskutinės minutės besitvarkymu magiškai nulakuotos ilgų suolų, ant kurių sėdės mokiniai, sėdynės, rietuvės knygų ir pergamentų krūvos nuskraidintos į slaptą sandėliuką už sienos ir nuvalyti suolai.
  Ding dong. Sugaudus varpui į klasę įpuolė virtinė mokinių. Profesorius tuo metu buvo nuėjęs į kabinetą pasiimti pamokos medžiagos. Išgirdęs besiartinančius mokinius nusprendė pasirodyti kiek neįprastesniu būdu. Šiaip jau skeptiškai vertino Hogvartso mokytojų norą padaryti įspūdį mokiniams ir pavaizduoti savo maištingumą, tačiau paskutinę akimirką vis dėlto nesusilaikė nepasipuikavęs savo magiškais sugebėjimais.
  Mokiniams bečiauškant, kabineto viduryje ėmė didėti mini ežeriukas su skaidriu, melsvu vandeniu. Jam padidėjus tiek, kad toliau plėsdamasis ežeriukas būtų apsėmęs ir suolus, iš tvenkinėlio pakilo vandens kolona, besidriekianti ligi lubų. Ji ėmė suktis ir suktis, vis greičiau ir greičiau ir skleisti aplink save oro gūsius. Galiausiai kolona pavirto tornadu, traukiančiu viską į save: vadovėlius, plunksnas, lazdeles ir medieną nuo sienų. Kai kurie mokiniai šūkavo. Iš to greito sukimosi tornadas, regis, įkaito, ir pavirto oranžiniu besisukančiu ugnies stulpu. Jis vis plėtėsi ir didėjo, karštėjo ir šviesėjo. Ugnies stulpas - dabar jau baltas ir švytintis - užliejo klasę, pleškėjo daiktai, rėkė mokiniai, kažkas auksinis žybtelėjo ir savo šviesa viską užliejo...
  Kai pagaliau ir vėl viską galima buvo matyti, mokiniai nustebę dairėsi: klasė buvo visiškai normali, nė kiek nepažeista, visi daiktai buvo savo vietose. Nebebuvo ugnies stulpo. Jo vietoje stovėjo profesorius.
 - Na, ir kaip jums patiko mano iliuzija? - nusišypsojo jis, - Mano vardas George Smith, aš esu naujasis jūsų kerėjimų mokytojas, neabejoju, kad su kai kuriais jau esu pažįstamas, praeitąmet dar buvau grifų gūžtos septintakursis...
  Jis nužingsniavo į klasės priekį.
 - Tačiau juk nesusirinkom čia narstyti mano biografijos. Kerėjimas. Hmm. Kas gi tas kerėjimas ir kuo jis skiriasi, nuo, pavyzdžiui, transfigūracijos? Nereikia dabar atsakyti, - pasakė jis, kai mergaitė iš varno nago šovė ranką aukštyn, - galėsite pasakyti vėliau, o dabar pereikime prie darbo.
  Kaip jau galbūt supratote, šiandienos pamokos tema bus iliuzijos kerai. Šie kerai sukuria tam tikram žmogui ar žmonių grupei iliuziją, kitaip - melagingą vaizdinį. Kam tai reikalinga? Jeigu kartais atsidurtumėte akis į akį su pavojingu asmeniu, tai puikus būdas išvengti kovos, kurios persvara ne visai jūsų naudai ir pabėgti nenusvilus uodegos. Burtažodis paprastas: Mensonge, - profesoriui tarsi dūrus lazdele, klasė atsidūrė pūgos pustuomuose sniegynuose. Dar vienas mostelėjimas, ir jie vėl buvo Hogvartso kabinete.
  Jis mostelėjo lazdele ir prieš kiekvieną mokinį atsirado žaislo dydžio medinis robotą primenantis žmogeliukas smaragdinėmis akimis bei akinių žaliais lęšiais pora.
 - Šie robotukai padės jums treniruojantis, - pasakė George, - Kai norėsite pamatyti, ar iliuzija pavyko, tiesiog užsidėkite akinius - tai vaizdas pro robotuko akis. Jeigu sukurti iliuziją robotukui nepavyko, pro akinius matysite normalų vaizdą. Jei pilnai pavyko, matysite iliuziją, kurią norėjote perteikti robotukui.
  Baigęs šnekėti, vaikinas pradėjo vaikščioti po kabinetą ir stebėti, kaip sekasi mokiniams.

[Kaja Stark]

Tylus pabeldimas į duris.
Nelaukusi pakvietimo Kaja grakščiai perbėgo per klasę ir klestelėjo ant mokytojo stalo. Apsidairiusi pamatė, kad George čia nėra, bet girdėjo kažką krebždant mokytojo kabinete, tad netruko suprasti kur jis yra, todėl tiesiog tyliai sėdėjo ir dairėsi po ką tik sutvarkytą klasę.
Mergina tevilkėjo tik juodus džinsus su marškinėliais, tai tikriausiai atrodė truputį keista besirenkantiems mokiniams. Ji neramiai pasimuistė. Visada jausdavosi truputį nejaukiai papuldama į dėmesio ratą.  Bet greitai vaikai savo žvilgsnį nukreipė vienas į kitą, nė negirdėjo pranešančio pamokos pradžią skambučio.
Kažkoks šiugždesys patraukė Kajos dėmesį. Klasės viduryje plėtėsi ežeras, mokiniai netruko  tai pastebėti. Kai kurie traukėsi link klasės sienų. Kiek suglumusią merginos išraišką pakeitė supratimas. Žinoma tai iliuzija. Įmerkusi kojas įsivaizduojamame ežere Kaja atsigulė ant stalo ir mėgavosi mokinių šauksmais. Staiga vandens stulpas pavirto tornadu.  Kaja atsisėdo ir stengėsi išsilaikyti gėdingai nenuvirtus.
Po kelių akimirkų viskas baigėsi.
Klasėje didžiuodamasis stovėjo naujasis kerėjimo mokytojas. Mergina jo negirdėjo, tik užsisvajojusi žiūrėjo į tolį. Svarstė ar jis jos nepastebėjo, ar tik šiaip ignoruoja.

[George Smith]

  Kol kas nė vienam mokiniui nebuvo pavykę robotui perteikti iliuzijos. Profesorius vaikščiojo po klasę, tačiau savo zujimu tik išblaškydavo vaikus. Galiausiai nusprendė grįžti atgal prie savo stalo. Tenai sėdėjo mokinė, apranga ne visiškai atitinkančia mokyklos standartus. Neketino liepti jai eiti į savo vietą ar panašiai, tad tiesiog paklausė:
 - Ar jau galite parodyti savo iliuziją?

[Kaja Stark]

- Ar jau galite parodyti savo iliuziją?- Kaja pašoko. Tai tebuvo profesorius. Arba vaidino, arba palaikė savo mokinę. Kai šiandien paskutinį kartą žiūrėjo į veidrodį tikrai neatrodė kaip vaikas.
- Iliuziją..?- nesupratusi perklausė mergina.- Ak, taip, iliuzija...- Stark šiek tiek palenkė galvą į šoną ir apdovanojo vaikiną pašaipia šypsenėle.
Kaja per savo keliones gerai įvaldė iliuzijos meną. Ji nekreipė dėmesio į pravardžiavimus baile, geriau mokėsi su to amato atstovais kurie dažniausiai būdavo baigę Klastunyno koledžą ir meistriškai sugebėdavo dvikovą pakreipti pagal savo norą. Kerai jai netgi išgelbėjo gyvybę kai susidūrė su gauja plėšikų. Smulkutė mergina sutikta viena klaidžiojanti miške atrodė lyg lengvas kąsnelis. Užteks stingdomųjų kerų... Deja, jie taip lengvai neišsisuko.
Bet užteks prisiminimų. Sekundėlę susikaupusi Kaja aplink save mostelėjo lazdele ir jie staiga radosi vidury kažkokio viduramžių miesto turgaus aikštės matomoms tik jiems vieniems. Aplink šurmuliavo moterys purvinomis suknelėmis ir krepšiais ant rankų. Už prekystalių ragino prie jo prieiti vyras spalvinga kepure. Atrodė kepamo maisto kvapą gali tiesiog paliesti, bet niekas nepastebėjo keistai apsirengusių svetimšalių išdygusių iš niekur. Kaja ištiesė ranką:
- Labas, aš Kaja Stark, naujoji apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja.

[Greg Saw]

  Kuomet Greg įėjo į klasę ten jau šurmuliavo vaikai. Jis susirad o vietą paskutiniame suole. Išsitraukė visus vadovėlius ir laukė mokytojo. Netrukus įėjo ir mokytojas: aukštas vyras juodu apsiaustu. Greg'ui jis pasirodė malonus tikiuosi jis nėra piktas ir gerai paaiškins. Prisistatęs mokytojas ėjo visų klausinėti ką jie moka:
  -Labas, tu būsi Gerg'as? - paklausė mokytojas.
  - Taip, -atsakė Greg.
  - ką tu moki?- maloniai atsakė mokytojas.
  - Na... eee... kol kas nieko, -išsigandęs atsakė mokinys.
  -Nebijok mes Hogvartsą važiuojame mokytis. -nuramino profesorius Smith'as

[George Smith]

{{Greg'ai, už kitą žmogų rašyt negalima(t.y. negali rašyti, kaip jis elgiasi, ką sako, jeigu jis pats to neparašė}}

  Vos merginai mostelėjus tuo magiškuoju pagaliuku, George suprato kad ji - visai ne mokinė. Turbūt iš toli taip pasirodė. ,,Galbūt reikėtų įsigyti akinius?"
  Jie akimirksniu atsidūrė kažkokiame senoviniame turguje, pilname žmonių keistais veido bruožais. Viskas atrodė taip realistiška. George buvo tikras, kad nė vienas iš jo naujųjų mokinių, akimirksniu atsiradusių štai tokioje vietovėje, nesuprastų, jog tai - iliuzija. Turbūt ir pats nesusigaudytų...
 - Labas, aš Kaja Stark, naujoji apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja. - turgavietė išnyko, apžavai prasiblaivė.
 - Hmm. - Tai tik patvirtino tai, ką jis jau buvo pagalvojęs po leptelėjimo parodyti iliuziją - kad mergina - Kaja - visai ne mokinė, - Kaip jau turbūt supratote, aš George. Smith. Naujasis kerėjimo profesorius. Ar aš nesu jūsų matęs anksčiau? Vardas skamba pažįstamai, - jis nutilo, mat suprato neapklausinėjęs visų mokinių - dar buvo likęs vienas berniukas klasės gale, - Aš tuojau sugrįšiu, jei nesupyksite.
  Spėriai nužingsniavęs prie mokinio, profesorius atsiminė vaiko paskirstymą mokslo metų pradžioje.
  -Labas, tu būsi Gerg'as?
  - Taip.
  - Ką tu moki? - paklausė George, stengdamasis nuslėpti monotoniškumą balse.
  - Na... eee... kol kas nieko, -išsigandęs atsakė mokinys.
  - Nebijok mes Hogvartsą važiuojame mokytis. - Nuramino mokinį George.
  George grįžo atgal į klasės priekį, pas Kają. Belaukdamas jos atsakymo ant lentos užrašė:

1. Kokie, jūsų manymu, yra iliuzijų tipai/skirstymai?
2. Kas istoriniais šaltiniais yra pirmasis žmogus, sukūręs iliuziją?

  Du klausimai atrodė per mažai, todėl negaišdamas per daug laiko pridėjo:

3. Kuo kerėjimas skiriasi nuo transfigūracijos?

- Visi, dėmesio! Papildoma užduotis. Atsakysite man į šiuos klausimus ir uždirbsite savo koledžui taškų!

P.S. Internete atsakymų į klausimus nereikia ieškoti, patys sugalvokit. Kuo išradingiau tuo geriau.

[Gemma Mirror]

  Gemma tyliai sėdėjo pamokoje, nors mintyse šokinėjo iš laimės. Tai buvo pirmoji mergaitės pamoka ir ji buvo labai entuziastinga. Įdomu, koks gi tas profesorius?
  Klasės viduryje atsiradus ežeriukui, mergaitė labai išsigando. Jau ketino bėgti iš klasės, tačiau suprato, kad mokykloje niekas vaikų tyčia neskandintų. Taigi liko sėdėti savo vietoje.
  Po išties įspūdingo reginio klasės viduryje atsirado profesorius ir pradėjo savo prakalbą. Mergaitė taip ir nenusprendė, ar mėgo mokytoją, ar ne. Buvo gana sunku susidaryti apie jį nuomonę iš kelių sakinių, kuriuos jis tepratarė. Iš to galima būtų spręsti, kad vaikinas tiesmukiškas, ką mergaitė labai vertino, nes pati buvo pleputė. Kita vertus, galbūt jis tiesiog labai nešnekus? Iš jo tokio noro parodyt savo magiškus sugebėjimus galėjo spręsti, kad šis šiek tiek pamaiva, nors jo veidas neatrodė labai patenkintas savimi, tikriausiai nebuvo tikras, kad vaidinti prieš mokinius yra geras dalykas.
  Mergaitė taip ir nenusprendė, ar jai patinka mokytojas, ar ne, nes prieš ją atsidūrė akinių pora bei medinis robotukas. Atidžiai išklausiusi mokytojo nurodymus ji puolė į darbą: tikėjosi, kad pavyks, be to, panaudoti burtų lazdelę svajojo jau seniai.
 - Mensonge, - pratarė mergaitė. Hmm. Nieko neįvyko. Šiek tiek nusivylusi savimi, ji pabandė dar kartą.
 - Mensonge! - balse pasigirdo isterijos gaidelė. Nejaugi ji išties tokia kvaila ir nesugeba suteikti robotui iliuzijos?
  Galiausiai suprato, kad nėra užsidėjusi akinių ir nežino, ar iliuzija pavyko, ar ne. Be to, net nėra sumaniusi, kokią iliuziją robotui perteikti.
  Įvykdžiusi šiuos du veiksmus mergaitė nusiramino ir pasistengė susikaupti. Tu gali. TU GALI. Laimei, tavo sesuo niekada nebepamatys, kokia netikša esi...
  Mintis apie seserį privertė susikoncentruoti į užduotį. Gerai. Iliuzija. Ką gi aš norėčiau šiam robotukui perteikti? Sugalvojau! Noriu perteikti iliuziją, kad esu plika.
  Pala pala! Jeigu atidžiai sekėte šios mergaitės istoriją, žinote, kad prieš išvažiuodama į Hogvartsą ji tapo plika. Tad kam jai perteikti iliuziją, kad ji yra plika, jei ji iš tikrųjų yra plika? Na, labai paprasta. Vos tik Gemma atvyko į mokyklą, direktoriaus pavaduotoja pasakė: ,,Tokių šukuosenų savoj mokykloje aš nepakęsiu." Ir nutempė pas seselę, kuri sugirdė itin šlykštaus, itin kartaus gėrimo, atsiduodančio šampūnu, nuo kurio mergaitei ataugo plaukai. Tiesa, galiukai dabar nebebuvo užsiraitę, kaip seniau, tačiau geltona spalva išliko tokia pati, o tas gerai.
  Susikaupusi mergaitė pratarė:
 - Mensonge! - robotuko akimis matomame vaizde - mergaitės veide, - kurį mergaitė matė pro akinius, vaizdas pasikeitė. Akimirkai, jos plaukai sutavaravo, išnyko, tačiau po kelių sekundžių ir vėl rodėsi ten pat, kaip ir seniau.
 - Mensonge! - šįkart plikos galvos iliuzija neišnyko.
  Mergaitė taip apsidžiaugė, kad krykšdama pašoko iš suolo ir ėmė šokti. Tada entuziastingu balsu sušuko:
 - Mokytojau, man pavyko!
  Nusiėmusi akinius pamatė, kad ant lentos yra užrašyti trys klausimai. Sugriebusi bet kokį popiergalį, ėmė skrebenti su plunksna:

1. Manau, kad iliuzijos gali būti skirstomos pagal pojūčius, iliuzijos metu sukuriamą objektą bei žmones, kuriems skiriama iliuzija.
 • Pagal pojučius: iliuzija gali būti vaizdinė, garsinė, uoslės, lytėjimo arba skonio, o galbūt net kokio jausmo, pavyzdžiui, baimės ar pykčio.
 • Pagal iliuzijos metu sukuriamą objektą: Na, iliuzijos metu galima sukurti naują objektą, pavyzdžiui, pavaizduoti, kad ant stalo yra padėtas apelsina. Arba ką nors panaikinti ar tai pakeisti, kaip aš, pavyzdžiui, iliuzijos metu sau panaikinau plaukus. Manau, kad galima kaip dar vieną iš tipų priskirti tokią iliuziją, kuri sukuria aplinką, tai yra, tariamai perkelia žmogų į visiškai kitą teritoriją.
 • Na, o skirstymas pagal asmenis, kuriems skiriama iliuzija, labai paprastas: iliuzija skiriama arba vienam žmogui, arba jų grupei.
2. Agapetas iš Atėnų, Antikos laikai.
3. Transfigūracija daiktą paverčia kitu daiktu, o kerėjimas tiesiog pakeičia daikto savybes.

Mergaitė buvo gana patenkinta savo atsakymais, nors gerai nežinojo dėl antro atsakymo. Ėmė laukti, kol profesorius ateis pažiūrėti jos iliuzijos ir patikrins atsakymus.

[George Smith]

  ,,Pagaliau!" pamanė George, kai grifų gūžtos pirmakursė pasakė, kad sukūrė iliuziją. ,,Nors ir keista, kad varnanagiai nesireiškia, juk jie turėtų būt pirmieji, sukūrę iliuzijas..."
  George nuėjo pas mokinę ir paėmė iš jos akinius. Pro juos pamatė pliką mergaitę, tą pačią, kuri ir pakvietė. Tiesa, iliuzija po truputį nyko - atsiradinėjo plaukai ir sruogos. Tačiau iš pirmakursės negali tikėtis meistriško darbo, o kadangi George prie jos priėjo gan lėtai, nereik stebėtis, kad iliuzijos kerai jau blanko.
 - Šaunuolė, savo koledžui uždirbai 3 taškus! Dabar patikrinsiu tavo atsakymus raštu...
  Peržvelgė lapelį, jį truputį prajuokino trečio atsakymo apgailėtinumas.
 - Atsakymas į pirmą klausimą - puikus, nors turbūt ir galima būtų sugalvoti keletą kitų kategorijų. Tiesa, pamiršai paminėti mišrią iliuziją, kuri apjungia keletą arba visus tuos pojūčius. Tačiau man vis vien patinka tavo mąstymas. Gauni du taškus. Antras atsakymas neteisingas. Trečias teisingas iš dalies, užskaitysiu skirdamas vieną tašką.
  George nuėjo į klasės priekį ir ėmė stipriai viltis, kad dar daugiau mokinių atsakys klausimus ar sukurs iliuziją.

{{Žinutė kitiems: pirmą klausimą vis dar galite atsakyti, tik turite pasakyti kitus skirstymus. Antrą klausimą irgi galite atsakyti. Trečią taip pat(tarp kitko, atsakymą į šį klausimą tikriausiai galima būtų surast internete).}}

[Greg Saw]

Į paskutinę pamoką Greg atėjo kitoks nei visada. Pirmą kartą atėjus profesoriui jis su kitais mokiniais ištarė:
-Laba diena profesoriau!
Turbūt jis apsikeitė su kitu grifiuku gale, kuris po keliu minučių susiprato ir šūktelėjo:
-Laba diena...
Greg jautėsi gerai, nes po ilgo laiko jis uždirbo taškus (ne tik juos prarado) ir susimąstė, kad gali mokytis geriau.

[George Smith]

  George stypinėjo po klasę, ieškodamas mokinių, jau galinčių atlikti savo iliuziją, tačiau tokių, deja, buvo mažai, vos saujelė. Vis dėlto, netgi ir keli mokinę, sukūrę iliuzijas, buvo ganėtinas pasiekimas, kuriuo turėtų didžiuotis žmogus, vesdamas pamoką pirmąkart gyvenime. Tačiau vaikinas vis vien graužė save, kad nesugebėjo jų gerai išmokinti(kas gi galėjo tai lemti, blogas paaiškinimas? Neparodymas, kaip laikyti lazdelę? O gal tai nulėmė tiesiog talento mokytojauti nebuvimas?) sukurtį iliuzijas. Tiesa, kaip pirmąjai pamokai tikriausiai pasirinko per sunkią temą. Na, bet ką padarysi, kas padaryta, to nebepataisysi(gal, bet šitoj situacijoj tai tikrai)...
  - Pamoka baigta! - Sušuko jisai, šią frazę palydėjo mokinių krykštavimas ir džiaugsmo šūksniai. O ko čia liūdėti? Pamokos baigėsi, galima važiuot iš mokyklos, veikt ką nori kur nori... Nelindėti supelijusioje pilyje prie knygų. - Geros vasaros visiems, susimatysime kitais metais!